Obligacijos vs. banko finansavimas. Kodėl įmonės renkasi obligacijas?

Kaip investuotojas, svarstydami investuoti į obligacijas, galite savęs paklausti: „Gerai, įmonės verslo modelis atrodo perspektyvus, finansiniai duomenys solidūs, projekto perspektyvos geros, didelių rizikų nematyti... Bet kodėl įmonė renkasi pritraukti lėšų per obligacijas, o ne tiesiog kreipiasi į banką? Gal yra paslėptų rizikų, dėl kurių bankas atsisako suteikti paskolą?"

Tai geri klausimai. Vis dėlto pastaruoju metu pastebime tam tikrus pokyčius įprastoje finansavimo per obligacijas ir įprastų banko paskolų praktikoje – šios dvi priemonės tampa vis labiau viena kitą papildančios, o ne alternatyvios.

Obligacijų ir banko finansavimo sąlygos tampa panašios, ypač nekilnojamojo turto plėtros projektuose

Ilgą laiką bankai buvo laikomi pagrindine ir geriausia įmonių skolinimosi galimybe. Ši strategija buvo patikima, stabili ir finansiškai patraukli. Alternatyvios skolos priemonės, tokios kaip obligacijos, paprastai buvo brangesnės ir įmonių rinkdavosi tik kaip „B planas", jei bankas paskolos nesuteikdavo.

Vis dėlto banko finansavimo problema buvo ta, kad paskolų sąlygos dažnai būdavo nelabai lanksčios. Viena vertus, bankai galėdavo pasiūlyti geresnes sąlygas finansavimo kainos atžvilgiu. Tačiau, kita vertus, jie būdavo griežti dėl sumos, etapų, kuriais lėšos būdavo išmokamos, bei kitų sąlygų, kurias įmonė turėdavo įvykdyti – pavyzdžiui, nuosavo kapitalo ir skolos santykio ar pirkėjų avansu sumokėtų lėšų panaudojimo statyboms.

Tuo tarpu per pastaruosius kelerius metus matome, kad bankų ir kitų finansų rinkos dalyvių vaidmenys keičiasi. Banko finansavimas tapo brangesnis tiek dėl visame pasaulyje augančių bazinių palūkanų normų, tiek dėl konkurencijos stokos vietinėje Lietuvos rinkoje. Kuo brangesnis jis tapo, tuo labiau jis priartėjo prie kitų alternatyvų. Šiuo metu matome, kad vietinės įmonės, rinkdamosi tarp banko ir alternatyvaus finansavimo, tiesiog palygina abiejų variantų sąlygas ir derina jas prie savo tikslų. Projektai paprastai struktūruojami šiais būdais:

Pirmiausia obligacijos, vėliau – banko finansavimas. Etapinis projektų finansavimas yra populiarus tarp komercinės paskirties nekilnojamojo turto projektų. Pradiniame projekto etape, kai, sakytume, dar nėra ką parodyti ir beveik nėra ką įkeisti kaip užtikrinimo priemonę – tik žemės sklypas ir vizija – projekto savininkas renkasi finansavimą per obligacijas. Vėliau, kai statybos procesas artėja prie pabaigos ir jau yra pasirašytų nuomos sutarčių, projekto savininkas kreipiasi dėl banko finansavimo, kad refinansuotų obligacijas ir užbaigtų projektą. Vienas iš pastarojo meto pavyzdžių galėtų būti verslo centro „Artery" projektas Vilniuje, kur praėjusių metų pabaigoje buvo išpirktos 55 mln. eurų vertės obligacijos, jas pakeičiant banko finansavimu.

„Sumuštinio" tipo finansavimas. Antrąjį projektų finansavimo tipą galima vadinti „sumuštiniu", nes skirtingos finansavimo priemonės sluoksniuojamos kartu, sudarant projektui reikalingą kapitalą – pavyzdžiui, ir banko paskola (-os), ir obligacijos. Paprastai tokiu atveju egzistuoja skirtingi SPV (specialios paskirties įmonės) su skirtingo tipo įkeičiamu turtu. Pavyzdys čia galėtų būti projektas „Sparta" – biurų miestelio statyba „Tesonet" grupei Vilniuje. Kaip aptarėme ankstesniame naujienlaiškyje, tokiais atvejais būtina suprasti visą projekto kapitalo struktūrą – ar obligacijos naudojamos papildyti nuosavo kapitalo, ar banko finansavimo dalį lygtyje. Spoilerio įspėjimas – panašu, kad mūsų pirmasis investicinis projektas bus būtent tokio tipo – žinoma, su tinkamu nuosavo kapitalo santykiu.

Arba bankas, arba obligacijos. Visada yra galimybė rinktis arba banko finansavimą, arba kapitalo pritraukimą per obligacijas. Kaip jau aptarta anksčiau, abu variantai turi savo privalumų ir trūkumų, todėl projekto savininkas gali rinktis geresnį variantą priklausomai nuo konkretaus projekto aplinkybių.

Papildomos finansavimo galimybės visada pageidautinos

Verta paminėti, kad obligacijos prie įmonės finansavimo galimybių gali būti pridėtos būtent dėl šios priežasties – kad sąraše atsirastų dar viena alternatyva. Įmonė gali debiutuoti obligacijų rinkoje tam, kad „patikrintų temperatūrą", kai skubaus kapitalo poreikio nėra. Tai leidžia įmonei pamatyti, ar investuotojai nori skolinti jai pinigus ir už kokią kainą, t. y. kokio dydžio kuponą (palūkanų normą). Turėdama tokios informacijos, įmonei kartais lengviau derėtis su esamais bankais-partneriais, tačiau verta pažymėti, kad tai galioja tik labai geros reputacijos emitentams, galintiems pasiekti panašias sąlygas. Dėl to įmonė įgyja daugiau lankstumo ir nebepriklauso vien nuo ribotos vietinės bankų rinkos verslo plėtros galimybėms finansuoti.

Ar tai gali būti susiję su marketingu?

Galiausiai, biržoje nekotiruojamoms įmonėms obligacijų emisijos gali tapti puikiu marketingo ir klientų pritraukimo įrankiu. Siūlydama investuoti į obligacijas, įmonė sukuria alternatyvų produktą savo klientams ir įžengia į kapitalo rinkas. Klientai, kuriems jau patinka įmonės prekės ženklas ir kurie naudojasi jos produktais ar paslaugomis, yra labiau linkę norėti investuoti ir į pačią įmonę, ir atvirkščiai – tie, kurie investuoja į įmonę dėl finansinių priežasčių, tampa labiau prisirišę prie jos prekės ženklo bei produktų ar paslaugų. Viešos obligacijų emisijos sukuria daugiau viešumo ir temų bendravimui, o kartu padeda pritraukti kapitalą verslo plėtrai.

Dabartinėje verslo ir ekonominėje aplinkoje įmonės vis dažniau renkasi obligacijas, o ne banko finansavimą, dėl pageidaujamo didesnio lankstumo, tačiau, žinoma, manome, kad matysime vis daugiau abiejų priemonių derinių, ypač artėjant laipsniškam bazinių palūkanų normų mažėjimui. Tai taip pat, tikimės, reiškia daugiau „obligacijų debiutančių" rinkoje.